DIENOS ŠVENTASIS - Šv. Polikarpas

 

Vasario 23 d.  – Šv. Polikarpas, vyskupas ir kankinys - privalomas minėjimas

(Gavėnios laiku – laisvas minėjimas)

 

Apr 2,10

Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!

 

Šv. Jono evangelisto dėka atsivertęs apie 80 m. Polikarpas tapo Smirnos vyskupu apie 96 m. Jis ir Ignotas Antiochietis yra tarsi jungtis tarp apaštalų ir vėlesnių krikščionių Mažojoje Azijoje kartų. 155 m. vasario 23 d. šis paskutinis apaštalų epochos liudytojas užlipo ant sukrauto laužo Smirnos amfiteatro viduryje susirinkusios tautos akyse. Smirnos krikščionių paliktame pasakojime apie jų vyskupo mirtį spindi šv. Jonui būdinga giedra, švelnumas. Prokonsului verčiant Polikarpą išsižadėti Kristaus, jis atsakė: „Štai jau aštuoniasdešimt šešeri metai, kaip aš Jam tarnauju, ir Jis niekada man nepadarė nieko bloga. Kodėl gi turėčiau piktžodžiauti prieš savo Karalių ir Išganytoją?“ Pririštas prie laužo stulpo, jis šitaip meldėsi: „Visos kūrinijos Dieve, aš šlovinu Tave, kad palaikei mane vertu šios dienos ir valandos, vertu būti priskaičiuotam prie kankinių, gerti iš tavo Pateptojo – Kristaus taurės, idant prisikelčiau amžinajam sielos ir kūno gyvenimui Šventosios Dvasios negendamybėje.“

 

Iš šventojo vyskupo Polikarpo kankinystės

Taip surištas, už nugaros sudėtomis rankomis, jis buvo it rinktinis avinėlis iš didžiausios bandos, paruoštas aukoti Dievui kaip priimtina auka. Pažvelgęs į dangų, jis tarė:

„Viešpatie, visagali Dieve, Tėve tavo mylimojo ir palaimintojo Sūnaus Jėzaus Kristaus, per kurį tave pažinome, angelų, galybių, visos kūrinijos ir visų tavo akivaizdoje gyvenančių teisiųjų Dieve. Aš šlovinu tave, nes šią dieną ir šią valandą tu teikeisi man leisti kartu su kankiniais gerti iš tavo Kristaus taurės, kad prisikelčiau sielos amžinajam gyvenimui ir kūno negendamybei per Šventąją Dvasią. O kad šiandien aš būčiau priimtas į jų draugiją tavo akivaizdoje kaip tinkama ir priimtina auka. Tatai tu prirengei, man dar anksčiau apreiškei ir dabar įvykdei, melo nepažįstantis tiesakalbis Dieve. Todėl aš už viską tave liaupsinu, tave šlovinu, tave garbinu per amžinąjį ir dangiškąjį kunigą Jėzų Kristų, mylimąjį tavo Sūnų, per kurį tau, su juo ir Šventąja Dvasia, gyrius dabar ir būsimais amžiais. Amen.“ Vos tik jis ištarė „Amen“ ir užbaigė maldą, ugniakuriai uždegė laužą. Įsiplieskus didžiulei liepsnai, išvydome stebuklą, nes mums buvo suteikta malonė tai pamatyti ir likti gyviems, idant kitiems paskelbtume, kas atsitiko. Ugnis stojosi lyg skliautas, panašiai kaip vėjo išpūsta laivo burė, ir iš visų pusių ratu apgaubė kankinio kūną. Tas gi pačiame viduryje ne svilo kaip mėsa, bet kepė kaip duona arba spindėjo kaip auksas ar sidabras krosnyje. O mes užuodėme tokį malonų kvapą, tarsi būtų padvelkę smilkalai ar kokie kiti brangūs kvepalai.

 

MALDA

Dieve, visatos Kūrėjau, tu priėmei į kankinių būrį šventąjį vyskupą Polikarpą; jam užtariant, leisk ir mums ragauti iš Kristaus kančios taurės, kad galėtume prisikelti amžinajam gyvenimui. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.