Viešpatie Jėzau,
atverk Raštų prasmę;
uždek mūsų širdis,
kai tu kalbi mums.
(Evangelijos antifona)
Nors
Velykų liturginis laikas dar net neįpusėjo, tačiau minios, kurios buvo
bažnyčiose Velykų rytą išsiskirstė iki Kalėdų, prie klausyklų nebėra
kilometrinių eilių, taip pat ir mūsų Gavėnios pasiryžimai bei atgailos jau
pamiršti iki kitos pelenų dienos... rodos viskas grįžo į senas vėžes. Ar taip
ir turėtų būti ? Tikriausiai ne.
Velykinio
Tridienio liturgija nėra spektaklis, kuriame sudalyvavus vėl grįžtama į
kasdienybę. Kristaus prisikėlimo minėjimas turi paliesti ir mūsų širdis, mūsų
gyvenimus. Suteikti naują žvilgsnį, atgaivinti dvasią. Tačiau, dauguma iš mūsų
esame dvasios užuomaršos, kuriems reikia vis iš naujo priminti ir prisiminti.
Kuomet
skaitome Evangelijų pasakojimus apie Prisikėlusiojo susitikimus su savo
bičiuliais, dažniausiai kartojasi dvi temos. Matome Jėzaus mokinius, pilnus
baimės, nerimo, nusivylimo, abejonės, netikėjimo ir nepasitikėjimo. Kryžiaus
našta juos sugniuždė, o tuščias kapas išgąsdino.
Ir
štai, pas tokius, į tokią bendruomenę ateina Prisikėlęs Viešpats. Ateina ne
tam, kad bartų, priekaištautų, sugėdintų. Viešpats nesako: „o nedorieji
mokiniai, tris metus buvau su jumis, valgiau ir keliavau, jūsų akyse dariau
stebuklus: gydžiau, išvarinėjau demonus ir prikėliau numirėlius, - ir štai jūs
vis tiek Mane palikote, apleidote ir išsigynėte.“ Ne. Pirmieji Išganytojo
žodžiai: „Ramybė jums. Nebijokite“
Viešpats
matė savo mokinių širdžių trapumą ir pasilenkė prie jų, kad atneštų ramybę. Per
meilę, o ne per baimę Kristus traukia prie savęs, pamažu atverdamas Raštų
prasmę, pamokydamas keistis ir keisti aplinką.
Kaip
išmintingas Mokytojas, Jėzus drąsina suklydusius mokinius vėl bandyti iš naujo
bei veržtis pirmyn su nauja jėga.
Ne
kitaip ir dabar. Viešpats ateina ir pas mus atnešdamas ramybę, traukdamas mus prie
savęs dieviškosios meilės kalba, kviesdamas atverti savo širdis Jam, imtis vėl
iš naujo gyventi Jo Mokymo šviesoje.
Niekada
nėra per vėlu ir visada galima pradėti iš naujo. Tol kol keliamės iš nupuolimo, kol stengiamės, -
tol laimime. Mylimasis mokinys mus drąsina: „jei kuris nusidėtų, tai mes turime
Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes,
ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“
Tai
ir yra dieviškoji pedagogika, šventoji Viešpaties auklyba, tas švelnusis
Kristaus jungas ir Jo lengvoji našta, - ne todėl lengva, kad maža, bet todėl,
kad mylint niekas nėra sunku ir sudėtinga.
Priimk, Viešpatie,
džiūgaujančios Bažnyčios atnašas.
Davęs šiam didžiam
džiaugsmui pradžią,
suteik ir jo pilnatvę –
amžinąją linksmybę.
(Atnašų malda)
Komentarai
Rašyti komentarą