Gegužės 13 d. – Fatimos Švč.
Mergelė Marija – laisvas minėjimas
Jn 2, 5
Jo
motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“.
1917
m. popiežius Benediktas XV organizavo maldų į Mariją visų malonių Tarpininkę
„kryžiaus žygį“, kad būtų išgelbėtas pasaulis, kurį tuomet niokojo Pirmasis
pasaulinis karas. Po savaitės nerimastingas jo kvietimas gavo atsakymą iš
pačios dieviškosios Tarpininkės lūpų. Nuo gegužės iki spalio, kiekvieno mėnesio
13 d., Mergelė Marija pasirodydavo trims piemenėliams (Liucijai, Pranciškui ir
Jacintai) Fatimoje (Portugalija); „Motiniškai susirūpinusi Švč. Mergelė Marija
atėjo čia, į Fatimą, prašyti žmonių nebeįskaudinti Dievo, mūsų Viešpaties,
kuris jau taip labai įskaudintas“. Motinos širdies skausmas skatina kreiptis į
savo vaikus, kurių likimas pavojuje. Piemenėlių Ji taip pat prašo: „Melskitės,
daug melskitės ir aukokite aukas už nusidėjėlius; tiek daug sielų patenka į
pragarą, nes nėra kas melstųsi ir aukotųsi už jas…“ Fatimos žinia – tai
raginimas atsiversti, kvietimas, kad žmonija nebūtų bendrininkė „slibino“,
kurio „uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn“ (Apr 12,
4). „Galutinis žmogaus tikslas – tai Dangus, tikrieji jo namai, kur dangiškasis
Tėvas su gailestinga meile visų laukia“, – sakė Jonas Paulius II 2000 m.
gegužės 13 d. Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijos metu.
Tikrai
Marija dėl mūsų tapo dangumi, nešiodama savyje dievystę, kurią Kristus,
neprarasdamas nieko iš tėviškos garbės, uždarė į ankštas įsčias, kad žmones
pakylėtų į didesnį garbingumą. Ją vienintelę jis išsirinko iš viso mergelių
būrio, kad ji būtų mūsų išganymo įrankis. Per ją išsipildė teisiųjų ir visų
pranašų pranašystės. Iš jos patekėjo ši skaisčiausioji žvaigždė, kurios vedama
tauta, vaikščiojusi tamsybėse, išvydo didelę šviesą. Marijai tinka daug įvairių
vardų. Juk ji yra Dievo Sūnaus šventovė. Kitaip jis išėjo iš jos, negu įėjo,
nes į įsčias jis įžengė be kūno, o išėjo apsivilkęs kūnu. Ji yra šis
slėpiningas naujasis dangus, kuriame tarsi savo buveinėje apsigyveno karalių
Karalius, iš kurios jis nusileido į žemę, pasirodydamas visiems žemiška
išvaizda ir pavidalu. Ji yra vaisingas vynmedis, skleidžiantis malonų kvapą,
bet jos vaisius labai skyrėsi nuo vynmedžio prigimties ir panašumo turėjo
semtis iš šio medžio. Ji yra šaltinis, trykštantis iš Viešpaties namų, iš kurių
trokštantiems pasruvo gyvieji vandenys. Jei tiktai kas nors lūpų krašteliu jų
paragaus, netrokš per amžius.
MALDA
Dieve,
Tu savo Sūnaus Gimdytoją paskyrei ir mūsų Motina, leisk, kad uoliai
atgailaudami ir melsdamiesi už pasaulio išganymą vis veiksmingiau skleistume
Kristaus karalystę. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Komentarai
Rašyti komentarą