DIENOS ŠVENTASIS - Šv. Beda

Gegužės 25 d. – Šv. Beda Garbingasis, kunigas ir Bažnyčios Mokytojas – laisvas minėjimas

 

1Kor 2,13

Apie tai ir kalbame ne mokytais žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, – dvasiniais žodžiais aiškindami dvasines tiesas.

 

Beda Garbingasis (apie 673–735) Gimęs Džerou, Anglijoje, šv. Beda dar gyvas būdamas buvo pramintas Garbinguoju. Visi mylėjo šį kuklų, uolų, išsilavinusį vienuolį kunigą ir juo žavėjosi. Vos septynerių metų sulaukęs, buvo patikėtas vienam Nortumbrijos vienuolynui, ten tapo vienuoliu. Visą gyvenimą šv. Beda praleido Džerou ir kaimyniniame Vermuto vienuolyne, studijuodamas ir mokydamas. Jo gausūs traktatai mums perteikia Bažnyčios Tėvų ir ypač šv. Augustino mokymą. Svarbiausias jo veikalas yra „Anglijos Bažnyčios istorija“.

 

Iš Kutberto Laiško apie šventojo Bedos Garbingojo mirtį

Tačiau visi liūdėjo ir verkė, ypač dėl anų jo žodžių, esą nebe ilgai šiame pasaulyje mes matysime jo veidą. Vis dėlto jie džiaugėsi šiais jo žodžiais: „Atėjo laikas (jei tokia bus mano Kūrėjo valia) man sugrįžti pas tą, kuris mane sutvėrė, kuris mane sukūrė, kuris, kai manęs dar nebuvo, mane padarė iš nieko. Nugyvenau nemažai, ir gailestingasis Teisėjas gerai sutvarkė mano gyvenimą: mano iškeliavimas jau arti, nes trokštu mirti ir būti su Kristumi; iš tiesų mano siela trokšta išvysti savo Karalių Kristų visoje jo garbėje.“ Mus mokydamas jis dar pasakė nemažai kitų dalykų ir džiaugsmingai iki vakaro praleido dieną. Aukščiau minėtasis jaunuolis Vibertas vėl kreipėsi: „Mokytojau, dar yra vienas nebaigtas užrašyti sakinys.“ O jis tarė: „Rašyk, tik kuo skubiau.“ Netrukus jaunuolis pareiškė: „Pagaliau sakinys užrašytas.“ Jis atsakė: „Tikrai, tiesą pasakei: atlikta. Dabar prilaikyk rankomis mano galvą, nes labai man patinka sėdėti priešais tą šventą vietą, kur dažnai melsdavausi, kad ir aš sėdėdamas galėčiau šauktis savo Tėvo.“ Ir taip sėdėdamas savo celėje ant grindų jis užgiedojo: „Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.“ Vos ištaręs „Šventajai Dvasiai“, jis iš kūno iškvėpė paskutinįjį atodūsį. Ir tada (tuo be abejonės reikia tikėti) jis įžengė į išsiilgtąjį dangaus džiaugsmą, nes čia, žemėje, visuomet uoliai stengėsi skleisti Dievo šlovę.

 

MALDA

Dieve, tu šventojo kunigo Bedos mokytumu švieti savo Bažnyčiai; leisk ir mums, savo žmonėms, pasisemti jo išminties, pasinaudoti nuopelnais. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Komentarai