Gegužės 25 d. – Šv. Beda
Garbingasis, kunigas ir Bažnyčios Mokytojas – laisvas minėjimas
1Kor 2,13
Apie
tai ir kalbame ne mokytais žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių
išmokė Dvasia, – dvasiniais žodžiais aiškindami dvasines tiesas.
Beda Garbingasis (apie 673–735) Gimęs Džerou, Anglijoje, šv. Beda dar gyvas būdamas
buvo pramintas Garbinguoju. Visi mylėjo šį kuklų, uolų, išsilavinusį vienuolį
kunigą ir juo žavėjosi. Vos septynerių metų sulaukęs, buvo patikėtas vienam
Nortumbrijos vienuolynui, ten tapo vienuoliu. Visą gyvenimą šv. Beda praleido
Džerou ir kaimyniniame Vermuto vienuolyne, studijuodamas ir mokydamas. Jo
gausūs traktatai mums perteikia Bažnyčios Tėvų ir ypač šv. Augustino mokymą.
Svarbiausias jo veikalas yra „Anglijos Bažnyčios istorija“.
Iš Kutberto Laiško apie
šventojo Bedos Garbingojo mirtį
Tačiau
visi liūdėjo ir verkė, ypač dėl anų jo žodžių, esą nebe ilgai šiame pasaulyje
mes matysime jo veidą. Vis dėlto jie džiaugėsi šiais jo žodžiais: „Atėjo laikas
(jei tokia bus mano Kūrėjo valia) man sugrįžti pas tą, kuris mane sutvėrė,
kuris mane sukūrė, kuris, kai manęs dar nebuvo, mane padarė iš nieko. Nugyvenau
nemažai, ir gailestingasis Teisėjas gerai sutvarkė mano gyvenimą: mano
iškeliavimas jau arti, nes trokštu mirti ir būti su Kristumi; iš tiesų mano
siela trokšta išvysti savo Karalių Kristų visoje jo garbėje.“ Mus mokydamas jis
dar pasakė nemažai kitų dalykų ir džiaugsmingai iki vakaro praleido dieną. Aukščiau
minėtasis jaunuolis Vibertas vėl kreipėsi: „Mokytojau, dar yra vienas nebaigtas
užrašyti sakinys.“ O jis tarė: „Rašyk, tik kuo skubiau.“ Netrukus jaunuolis
pareiškė: „Pagaliau sakinys užrašytas.“ Jis atsakė: „Tikrai, tiesą pasakei:
atlikta. Dabar prilaikyk rankomis mano galvą, nes labai man patinka sėdėti
priešais tą šventą vietą, kur dažnai melsdavausi, kad ir aš sėdėdamas galėčiau
šauktis savo Tėvo.“ Ir taip sėdėdamas savo celėje ant grindų jis užgiedojo:
„Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.“ Vos ištaręs „Šventajai Dvasiai“,
jis iš kūno iškvėpė paskutinįjį atodūsį. Ir tada (tuo be abejonės reikia
tikėti) jis įžengė į išsiilgtąjį dangaus džiaugsmą, nes čia, žemėje, visuomet
uoliai stengėsi skleisti Dievo šlovę.
MALDA
Komentarai
Rašyti komentarą