DIENOS ŠVENTASIS - Šv. Monika

Rugpjūčio 27 d. – Šv. Monika – privalomas minėjimas

 

Lk 7, 13-14

Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“

 

Šv. Monika (332–387) - gimė krikščionių šeimoje Alžyre. Baigiantis paauglystei, jos tėvai ištekino ją už žymiai už ją vyresnio pagonio vardu Patricijus. Monika sugebėjo laimėti jo meilę ir atvesti į tikėjimą. Jis priėmė krikštą likus metams iki mirties (371 m.). Šeimoje gimė trys vaikai. Žinoma Monikos meilė savo sūnui Augustinui. Kai šis nusigręžė nuo savo vaikystės tikėjimo, Monikos ašaros kaip tyli malda kilo į Dievą. Jos malda buvo išklausyta ir Augustino atsivertimas pripildė jo motiną begalinio džiaugsmo. Augustinas, su motina nuvykęs į Romą, nusprendė grįžti į Afriką, ir jie nuvyko į Ostijos uostą, ketindami sėsti į laivą. Šiame uoste sūnus ir motina vieno pokalbio metu pasijuto taip arti Dievo, taip nutolę nuo žemės, kad Monika trokšte troško mirti. Po penkių dienų ji susirgo ir netrukus mirė; jai buvo 55-eri metai.

 

Iš šventojo vyskupo Augustino Išpažinimų

Sirgdama vieną dieną ji apalpo ir kuriam laikui liko be sąmonės. Mes subėgome, tačiau ji greitai atsipeikėjo ir, pažvelgusi į šalia stovinčius mane ir mano brolį, paklausė mūsų, tarytum ieškodama ko: „Kur aš buvau?“ Po to, matydama mus prislėgtus liūdesio, tarė: „Palaidokite čia savo motiną.“ Aš tylėjau ir tramdžiau ašaras. O mano brolis pasakė kažką, linkėdamas, tarytum tai būtų geresnė dalia, numirti ne svetur, o tėvynėje. Tai išgirdusi, ji sunerimusiu veidu pervėrė jį akimis už tai, kad jis buvo tokios nuomonės, ir tuomet, pažvelgusi į mane, tarė: „Pažiūrėk, ką sako.“ Ir tuojau pat kreipėsi į abu: „Palaidokite šį kūną bet kur: tenevargina jūsų rūpestis dėl jo; prašau jūsų tik tiek: kad ir kur būtumėte, prisiminti prie Viešpaties altoriaus mane.“ Išsakiusi šį savo norą tais žodžiais, kuriais įstengė, nutilo ir ėmė galuotis vis sunkėjančia liga.

 

MALDA

Dieve, liūdinčiųjų paguoda, tu priėmei gailias šventosios Monikos ašaras už sūnaus Augustino atsivertimą; leisk ir mums, tų dviejų šventųjų užtariamiems, apverkti savąsias nuodėmes ir pelnyti atleidimą. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Komentarai