Lapkritis 22 d. – Šv.
Cecilija, mergelė ir kankinė – privalomas minėjimas
Mt 7, 24
Kas
klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį
namą ant uolos.
Šv. Cecilija buvo romėnė krikščionė, kilusi iš Caecillii giminės,
valdančios Apijaus kelio (via Appia) žemę, kur Kalikstas apie 220 m. buvo
įrengęs Romos Bažnyčios kapines. Savo namus Trastevere ji atidavė Romos
krikščionių bendruomenei. Pasakojimas apie Cecilijos kankinystę, parašytas V a.
pabaigoje, tėra vieno žiauraus persekiojimo Afrikoje (apie 488 m.) aprašyto
epizodo perkėlimas ir negali būti laikomas istorišku. Vis dėlto šio pasakojimo
dėka Cecilijos tikėjimo pavyzdys tapo plačiai žinomas, ir tam negalime būti
nejautrūs. Viduramžiais jaunoji nuotaka, vestuvių vakarą atskleidusi
sutuoktiniui pasižadėjimą likti mergele dėl Kristaus, buvo laikoma moters, kuri
iš meilės Kristui įsipareigoja mergystei būsimojo pasaulio ženklan, pavyzdžiu.
Anot legendos, skambant vestuvių muzikos instrumentams Cecilija giedojo savo
širdyje, todėl XV a. giedotojai ir muzikantai pasirinko ją savo globėja.
Iš šventojo vyskupo
Augustino Psalmių aiškinimų
Šlovinkite
Viešpatį lyra, skambinkite jam dešimtstyge arfa. Giedokite jam naują giesmę.
Nusivilkite senąjį žmogų, nes jūs išmokote naują giesmę. Naujas žmogus, nauja
sandora, nauja giesmė. Nauja giesmė nepriklauso seniesiems žmonėms. Jos mokosi
tik naujieji žmonės, malone atnaujinti iš senųjų ir priklausantys naujajai
sandorai, kuri yra Dangaus karalystė. Visa mūsų meilė jos ilgisi ir gieda jai
naują giesmę. Giedokime naują giesmę ne savo burna, bet savuoju gyvenimu.
MALDA
Maloningai
priimk, Viešpatie, mūsų prašymus ir, šventajai Cecilijai užtariant, išklausyk
mūsų maldas. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Komentarai
Rašyti komentarą