Šv. Polikarpas buvo sudegintas gyvas
amfiteatre, greičiausiai 155 m. vasario 23 d. ar 156 m. vasario 22 d.
Šv. Polikarpo
kankinystė Smirnoje paliko neišdildomą įspūdį ir netrukus buvo aprašyta. Tai
pirmas mums žinomas krikščioniškos kankinystės aprašymas. Laiško forma rodo,
kad jis buvo skirtas skaityti viešai. Tekstas skelbtas 1988 m. Katalikų
kalendoriuje-žinyne (vertė Č. Kavaliauskas).
Dievo
bažnyčia, apsistojusi[1] Smirnoje, Dievo bažnyčiai, kuri
apsistojo Filomelijuje, ir visoms kitoms šventosios bei visuotinės Bažnyčios
bendruomenėms [siunčia linkėjimus]: tegausėja jums Dievo Tėvo ir mūsų
Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumas, ramybė ir meilė.
1 1Mes parašėme jums,
broliai, apie kankinius bei palaimintąjį Polikarpą, kurio kankinystė tarsi
antspaudas pažymėjo persekiojimų pabaigą. Beveik visa, kas buvo, įvyko tam, kad
Viešpats mums iš naujo parodytų, kokia yra evangelinė kankinystė. 2Mat
jis laukė, kad būtų išduotas kaip ir Viešpats, idant ir mes taptume jo
sekėjais, „kiekvienas žiūrėdamas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4). Juk tikra ir tvirta meilė
trokšta išgelbėti ne tik save, bet ir visus brolius.
2 1Šventos ir kilnios
buvo visos kankinystės, įvykusios pagal Dievo valią. Reikia gi mums būti tikrai
maldingiems, kad pripažintume Dievui visų dalykų valdžią. 2Kas
gali nesižavėti jų rimbais, kad būdavo galima matyti jų kūno sandarą iki pat
giliausių venų ir arterijų. Tačiau jie visa iškęsdavo, kad net žiūrovai
gailėdavo ir verkdavo; o jie tapdavo tokie tvirti, kad nė vienas nedrebėdavo ir
nevartodavo, kančių valandą mums visiems parodydami, jog palikdami kūną, jie
yra tvirčiausi Kristaus liudytojai – ir dar daugiau – kad pats Viešpats jiems
kalbėdavo. 3Tad, įsmeigę žvilgsnį į Kristaus malonę, jie
paniekino žemiškus kentėjimus, kad per vieną valandą įgytų amžinąjį gyvenimą[2]. Siaubingųjų kankintojų ugnis jiems
tapdavo šalta – mat jie regėdavo, kaip pabėgs nuo amžinos, niekad negęstančios
ugnies, ir širdies akimis žvelgdavo į gėrybes, skirtas ištvermingiesiems. „Ko
akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo“ (1 Kor 2, 9),– tai buvo Viešpaties
jiems parodyta, nes jie buvo jau nebe žmonės, bet angelai. 4Panašiai
ir pasmerktieji žvėrims sudraskyti iškentė baisiausius skausmus, parblokšti ant
aštrių kriauklių, užgriūti visokiausių kankinimų – gal kančiomis pavyksią
priversti atsižadėti [tikėjimo].
3 1Daug gudragalviavo
velnias, norėdamas juos suklaidinti, bet, dėkui Dievui, visų negalėjo įveikti.
Šauniausias vyras Germanikas savo ištverme padėjo jiems įveikti bailumą; jis,
beje, narsiai susirėmė su žvėrimis. Kai prokonsulas[3] norėjo jį perkalbėti,
prašydamas pagailėti savo jaunatvės, jis pats prisitraukė žvėrį ir užgavo jį,
trokšdamas išsivaduoti iš jų neteisingo bei nedoro gyvenimo. 2Dėl
šio poelgio visi žiūrovai labai nusistebėjo dievobaimingos ir maldingos
krikščionių giminės tvirtumu ir ėmė šaukti: „Šalin bedievius![4] Suieškokite Polikarpą!“
4 Vienas toks vardu Kvintas, frygas,
neseniai atvykęs iš Frygijos, pamatęs žvėris persigando. Jis ir save patį, ir
kitus buvo vertęs savanoriškai pasiduoti [teismui]. Jį prokonsulas ilgais
įkalbinėjimais įtikino prisiekti ir aukoti [stabams]. Todėl, broliai, negalime
pagirti tokių, kurie pasiduoda patys, juk Evangelija ne taip mus moko[5].
Prenumeruokite
Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.
Prenumeruoti
5 1Polikarpas, nuostabos
vertas vyras, iš pradžių, išgirdęs apie tuos įvykius, neišsigando ir net norėjo
likti mieste; vis dėlto daugelis jį įtikino, kad reikia pasišalinti. Ir jis
drauge su keliais kitais pasitraukė į sodybą netoli miesto; dieną naktį nieko
kito ten nedarė, vien meldėsi, kaip įpratęs, už visus žmones ir už visas
bažnyčias pasaulyje. 2Jam besimeldžiančiam – tris dienas prieš
sugavimą – buvo duotas regėjimas: jis išvydo liepsnų apimtą savo pagalvę.
Kreipdamasis į ten buvusius, jis pareiškė: „Reikia, kad aš būčiau gyvas sudegintas“.
6 1Vos jis,
persekiotojams gaištant, persikėlė į kitą sodybą, tuoj [pirmojoje] vietoje
pasirodė jo ieškotojai. Tenai neradę, jie suėmė du jaunus vergus. Vienas iš jų
kankinamas pasakė. 2Taigi, atsiradus namiškių išdavėjų,
nebeliko kur slėptis. Irenarchas, Erodo bendravardis, išskubėjo atgabenti
Polikarpo į stadioną, idant šis gautų Kristaus dalią, tapdamas Jo bendražygiu,
o jo išdavėjai susilauktų Judo bausmių.
7 1Pasiėmę su savim
jaunuolį, penktadienį apie vakarienės laiką persekiotojai ir raiteliai su
įprastiniais ginklais traukė skubėdami tarsi prieš plėšiką. Vėlai vakare surado
jį kažkokio namelio aukštutiniame kambaryje atsigulusį. Mat jis nebenorėjo iš
ten pereiti į dar kitą sodybą, sakydamas: „Tebūna Dievo valia“. 2Išgirdęs,
kad [persekiotojai] atėjo, nusileido žemyn ir ėmė kalbėtis. Ateiviai stebėjosi,
koks jis senas, koks ramus ir kad tiek vargta dėl tokio senelio. O jis tą pačią
valandą kaipmat paliepė atnešti jiems iki soties valgio bei gėrimo. Tik
pasiprašė, kad duotų laiko ramiai pasimelsti. Jiems sutikus, stovėdamas ėmė
melstis kupinas Dievo malonės ir taip dvi valandas nenutildamas meldėsi, o tie
klausydamiesi labai stebėjosi. Daugelis net ėmė gailėtis atėję prieš tokį
dievišką senelį.
8 1Kai baigė melstis,
paminėjęs visus, su kuriais jam teko bendrauti – mažus ir didelius, kilmingus
ir prastuolius, – prisiminęs ir visuotinę Bažnyčią pasaulyje, prisiartinus
valandai iškeliauti, buvo užkeltas ant asilo ir išgabentas į miestą Didžiojo
šeštadienio dieną[7]. 2Jį pasitiko
irenarchas Erodas su savo tėvu Niketu. Pasisodinę jį į savo vežimaitį, ėmė jį
įkalbinėti: „Kas gi blogo pasakyti: 'Viešpats Cezaris!', atlikti atnašavimą bei
kitas apeigas ir šitaip išsigelbėti?“ Iš karto jis nieko neatsakė; jiems
nesiliaujant, atsiliepė: „Nedarysiu to, ką man siūlote“. 3Praradę
viltį perkalbėti, tie pradėjo jį niekinti ir užsipuolę išstūmė laukan, o jis,
krisdamas iš vežimaičio, susižeidė koją. Tačiau jis liko ramus ir, vedamas į
stadioną, žengė it niekur nieko, guviai šlubčiodamas. O stadione kilo toks
triukšmas, kad nebuvo įmanoma susišnekėti.
9 1Polikarpui įžengus į
stadioną iš dangaus pasigirdo balsas: „Būk tvirtas, Polikarpai, būk vyras!“
Kalbėjusiojo niekas nematė, tik ten buvę mūsiškiai girdėjo balsą. Be to, jį
atvedus, kilo didelis triukšmas, nes žmonės išgirdo, kad Polikarpas
sugautas. 2Atvestą artyn prokonsulas paklausė, ar tas esąs
Polikarpas. Šiam patvirtinus, prokonsulas ėmė raginti, kad jis išsigintų,
sakydamas: „Pasigailėk savo senatvės“, – ir taip toliau, kaip įprasta tokiais
atvejais kalbėti: „Prisiek Cezario Laime[8], atsiversk, sušuk: 'Šalin
bedievius'“. Tuomet Polikarpas rimtu veidu apžvelgė visą nedorėlių pagonių
minią stadione, rodydamas į juos ranka sudejavo ir, pakėlęs akis į dangų, tarė:
„Šalin bedievius!“ 3Prokonsului reikalaujant: „Prisiek, ir tave
paleisiu; prakeik Kristų!“, – Polikarpas atsiliepė: „Aštuoniasdešimt šešerius
metus jam tarnauju, ir jis manęs nenuskriaudė. Kaipgi galėčiau piktžodžiauti
savo karaliui, kuris mane išgelbėjo?!“
10 1Anam ir vėl jį
verčiant: „Prisiek Cezario Laime“, – atšovė: „Veltui manai, kad prisieksiu
Cezario Laime, kaip tu sakai: dediesi nežinąs, kas esu. Taigi viešai išklausyk:
esu krikščionis! Jei nori išmokti krikščionybės mokslo, duok man dar dieną ir
klausyk“. Prokonsulas atsakė: „Perkalbėk liaudį!“ 2Polikarpas
jam tarė: „Su tavim kalbėtis verta. Mat esame išmokyti atiduoti deramą pagarbą
Dievo skirtiems vadovams ir valdžios atstovams, jeigu mums tai nekenkia. Tačiau
kitus laikau nevertus, kad jiems teisinčiausi.“
11 Tada prokonsulas tarė „Turiu
laukinių žvėrių. Jei neatsiversi, atiduosiu tave jiems.“ Šitas atsiliepė: „Šauk
juos! Mums nevalia iš geresnių vartytis į blogesnius; atvirkščiai: gražu iš
blogio pakilti į teisingumą“. 2Ir vėl prokonsulas jam:
„Nesitaisysi? Atiduosiu tave ugniai praryti, jei niekini žvėris“. Polikarpas
atsiliepė: „Grasini ugnimi, kuri valandą liepsnoja ir tuoj užgęsta. Matyt,
nežinai apie būsimąjį teismą ir amžinąją kančių ugnį, skirtą nedorėliams. Tad
ko delsi, – liepk, ką norėjęs!“
12 1Pasakęs tuos žodžius
ir daugel kitų, jis užsidegė narsumu bei džiaugsmu, o jo veidas suspindo
malone. Grasinamas jis nepasidavė baimei, bet laikėsi taip, kad prokonsulas
labai nusistebėjo ir pasiuntė savo šauklį stadiono viduryje tris kartus
paskelbti: „Polikarpas išpažino esąs krikščionis“. 2Šaukliui
tai apskelbus, visa minia pagonių bei Smirnoje gyvenusių žydų, pagauta įniršio,
ėmė garsiai šaukti: „Tai jis Azijos mokytojas, krikščionių tėvas, mūsų dievų
griovėjas, daugelį raginąs jiems neaukoti ir jų nešlovinti'“. Taip vis garsiau
jie rėkė ir prašė aziarchą Pilypą, kad paleistų liūtą prieš Polikarpą. Tačiau
šis atsisakė, nes žvėrių kova jau buvo pasibaigusi. 3Tada minia
ėmė vienu balsu rėkti, kad Polikarpas būtų gyvas sudegintas. Turėjo išsipildyti
jo regėjimas su pagalve; mat jis tarp savo maldų buvo regėjęs liepsnojančią
pagalvę ir, kreipdamasis į kartu buvusius tikinčiuosius, buvo pranašiškai
pasakęs: „Reikia, kad mane gyvą sudegintų!“
13 1Paskui viskas vyko
labai greitai, greičiau, nei gali apsakyti. Minia ėmė vilkti malkas bei žagarus
iš dirbtuvių ir pirčių. Čia itin uoliai, kaip papratę, prisidėjo žydai. 2Kai
laužas pagaliau buvo sukrautas, Polikarpas nusivilko visus drabužius, ir,
nusijuosęs juostą, stengėsi pats nusiauti apavą, ko nebuvo daręs anksčiau,
kadangi tikintieji visada rungdavosi, kuris pirmas palies jo odą; mat jis prieš
kankinystę dėl savo [dorybingo] gyvenimo buvo apgaubtas visokios
pagarbos. 3Kaipmat jį apsupo reikmenimis, atgabentais laužui
kurti. Kai norėjo jį vinimis prikalti, jis tarė: „Palikite mane, kaip esu. Tas,
kuris leidžia man ištverti ugnį, duos ir jūsų vinimis nepritvirtintam, kad
išbūčiau nejudėdamas ant laužo“.
14 1Tad jie, nors vinimis
ir neprikalė, vis dėlto jį supančiojo. Stovėdamas užnugaryje surištomis
rankomis, buvo tarsi prakilnus avinėlis, atrinktas aukai iš didelės kaimenės,
Dievui paruošta miela atnaša. Žvelgdamas į dangų, jis kalbėjo: „Viešpatie,
Visagali Dieve, Tėve mylimojo ir palaimintojo savo Sūnaus Jėzaus Kristaus, per
kurį esame laimėję Tavo pažinimą; angelų, galybių bei visų kūrinių ir visos
teisiųjų giminės, gyvenančios Tavo akivaizdoje, Dieve! 2Šlovinu
Tave, kad šią dieną bei šią valandą teikeisi mane priimti į kankinių būrį,
idant turėčiau dalį Tavo Kristaus taurėje amžinojo gyvenimo prisikėlimui su
siela ir kūnu Šventosios Dvasios negendamybėje. Tebūsiu kartu su jais šiandien
priimtas Tavo akivaizdon kaip miela ir priimtina auka, kokią esi parengęs,
parodęs ir įvykdęs Tu, Dieve, nežinantis melo ir teisusis! 3Todėl
ir garbinu Tave už visa, laiminu ir šlovinu per amžinąjį, dangiškąjį
vyriausiąjį kunigą Jėzų Kristų, mylimąjį Tavo Sūnų, per kurį Tau su juo ir
Šventąja Dvasia tebūna garbė dabar ir per būsimuosius amžius. Amen.“
15 1Kai jis ištarė „amen“
ir užbaigė maldą, ugnies tarnyba užkūrė ugnį. Šoko didelė liepsna, ir pamatėme
– kam buvo leista – stebuklą: Tam esame išgelbėti, kad perduotume kitiems, kas
buvo atsitikę. 2Liepsna įgavo skliauto pavidalą ir tarytum vėjo
pripildytos laivo burės apsupo kankinio kūną: šis, viduje būdamas, atrodė ne
kaip degantis kūnas, bet kaip kepama duona ar žaizdre žėrintis auksas sidabras.
Ir užuodėme tokį gardų kvepėjimą, tarsi būtų skleidę kvapą smilkalai ar kokie
brangūs kvepalai.
16 Paskui nedorėliai, išvydę, jog
ugnis jo kūno sudeginti negali, įsakė pakviesti konfektorių[9], kad prisiartinęs prie Polikarpo,
pervertų jį durtuvu. Kai tai buvo padaryta, ištryško tiek daug kraujo, kad
ugnis užgeso, ir visa minia labai nustebo, matydama, koksai skirtumas tarp
netikinčiųjų ir išrinktųjų. 2Iš pastarųjų buvo ir nuostabusis
Polikarpas, mūsų laikų apaštalinis bei pranašiškas mokytojas, Smirnos katalikų
bažnyčios vyskupas. Visa, ką jis buvo pasakęs ir ką paskelbė jo lūpos,
išsipildė ir išsipildys.
17 1Anas garbėtroška,
pavyduolis ir piktanoris, teisiųjų giminės priešininkas, regėdamas Polikarpo
liudijimo didybę, nuo jaunystės nesuteptą gyvenimą, jo vainikavimą nemirtingumo
vainiku ir tikrą pergalę kovoje, pasistengė, kad mes negalėtume pasiimti jo
kūno, nors daugelis troško tai padaryti ir paveldėti jo šventuosius
palaikus. 2Tad jis ir pamokė Niketą, Erodo tėvą, Alkės[10] brolį, kreiptis į prokonsulą,
kad šis neatiduotų kūno. Palikę Nukryžiuotąjį, girdi, jie imsią garbinti šitą.
Taip buvo pasakyta, raginant bei reikalaujant žydams, kurie sekė mus, norinčius
ištraukti kūną iš ugnies. Tačiau jie nežinojo, kad mes niekuomet nepaliksime
Kristaus, kentėjusio už visus, kurie pasaulyje turėjo būti išgelbėti. Juk jis,
būdamas nekaltas, kentėjo už nusidėjėlius, todėl mes negalime garbinti ko
kito. 3Mes garbiname tiktai jį, nes jis – Dievo Sūnus. Tuo
tarpu kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų
nepaprasto prisirišimo prie savo Karaliaus ir Mokytojo. O, kad ir mes taptume
jų bendražygiais ir bendramoksliais!
18 1Centurionas, matydamas
žydų sukeltą kivirčą, paguldė kūną viduryje[11] ir, kaip reikalavo paprotys,
jį sudegino. 2Todėl vėliau mes, surinkę jo kaulus, brangesnius
už puošniausius brangakmenius ar auksą, palaidojome, kur derėjo. 3Ten,
jei galėsime, susirinksime ir, Viešpats duos, su džiaugsmu bei linksmybe
švęsime jo kankinystę – jo [dangiškojo] gimimo dieną. Šitaip paminėsime tuos,
kurie užbaigė kovą ir kurie išlavins bei parengs būsimuosius kovotojus.
19 1Tai tiek apie
palaimintąjį Polikarpą, drauge su Filadelfijos broliais tapusį kankiniu,
dvyliktu Smirnos mieste. Iš visų labiausiai minimas jis vienas; jo vardas visur
skamba net pagonių lūpose. Jis buvo ne tik įžymus mokytojas, bet ir šlovingas
kankinys. Visi geidžia pasekti jo kankinyste, atitinkančia Kristaus
Evangeliją. 2Savo ištvermingumu jis nugalėjo neteisųjį
kunigaikštį ir laimėjo nemirtingumo vainiką su apaštalais ir visais
teisiaisiais. Jis džiūgaudamas garbina Dievą, Visagalį Tėvą, šlovina Jėzų Kristų,
mūsų sielų Gelbėtoją, mūsų kūnų Valdovą ir visos žemės katalikų Bažnyčios
Ganytoją.
20 1Jūs prašėte išsamiai
papasakoti tai, kas pas mus įvyko. Dabar per savo brolį Markioną[12] mes ir aprašėme, kas buvo
svarbiausia. Perskaitę siųskite šitą laišką tolimiesiems broliams, idant ir jie
pašlovintų Viešpatį, kuris pats pasišaukia išrinktuosius. 2O
tam, kuris mus visus savo malone ir gailestingumu gali nuvesti į amžinąją savo
karalystę per savo viengimį Sūnų Jėzų Kristų, tebūna garbė, pagarba, galybė,
didybė per amžius! Sveikinkite visus šventuosius! Jus sveikina esantieji kartu
su mumis ir visa tai užrašęs Evarestas[12] su namiškiais.
21 Palaimintasis Polikarpas kankinio
mirtimi paliudijo ksantiko mėnesio antrą dieną, VII dieną prieš kovo kalendas,
Didįjį šeštadienį, aštuntą valandą. Jis buvo suimtas Erodo, vadovaujant
vyriausiam pontifikui Pilypui Tralianui, prokonsulu esant Stacijui Kvadratui,
per amžius viešpataujant mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kuriam šlovė, garbė,
didybė, amžinasis sostas iš kartos į kartą!
22 1Linkime jums, broliai,
kad gyvuotumėte, sekdami evangeliniu žodžiu Jėzaus Kristaus, su kuriuo šlovė
Dievui Tėvui ir Šventajai Dvasiai, vardan šventųjų išrinktųjų išgelbėjimo, kaip
paliudijo savo kankinyste palaimintasis Polikarpas, kurio pėdomis žengdami
nuvyksime į Jėzaus Kristaus karalystę. 2Tai iš Irenėjo,
Polikarpo mokinio, [kodekso] nurašė Gajus, kuris gyveno drauge su Irenėju. O
aš, Sokratas iš Korinto, nusirašiau iš Gajaus nuorašo. Malonė visiems! 3Pagaliau
aš, Pionijas, surašiau iš aukščiau minėtų rankraščių, pirmiau juos ištyręs, po
to, kai palaimintasis Polikarpas man pasirodė apsireikšdamas, kaip paaiškinsiu
toliau. Aš surinkau skiautes, kad Viešpats Jėzus Kristus panašiu būdu
pasirinktų mane į savo dangaus karalystę. Jam tebūna šlovė su Tėvu ir Šventąja
Dvasia per amžių amžius! Amen.
Maskvos rankraščio priedas
23 1Gajus tai nusirašė iš
Irenėjo raštų. Jis gyveno drauge su Irenėju, kuris buvo šventojo Polikarpo
mokinys. 2Šis Irenėjas kankinio vyskupo Polikarpo laikais
gyveno Romoje ir turėjo daug mokinių. Jis yra parašęs daugel gražiausių ir
teisingiausių raštų; juose užsimena apie Polikarpą, sakydamasis buvęs jo
mokinys. Irenėjas ryžtingai sukirto visas erezijas ir mums perdavė bažnytinį
katalikišką kanoną, kaip buvo gavęs iš šventojo. 3Jis dar taip
sako: „Markionas, iš kurio yra kilę vadinamieji markioninkai[13], vieną dieną sutikęs šventąjį
Polikarpą, tarė: „Pripažink mane, Polikarpai!“ Bet tas Markionui atšovė: „Aš
pažįstu, pažįstu šėtono pirmgimį“. 4Taip pat Irenėjo raštuose
mes skaitome: „Polikarpo kankinystės Smirnoje dieną ir valandą Irenėjas,
būdamas Romoje, išgirdo balsą tarsi trimitą, bylojantį: 'Polikarpas mirė
kankinio mirtimi'“. 5Kaip minėta, čia Gajus padavė tai, ką buvo
nurašęs iš Irenėjo raštų, o Isokratas iš Korinto perrašė iš Gajaus nuorašo. Aš,
Pionijas, savo ruožtu perrašiau iš Isokrato nuorašo, kurį atradau šventojo
Polikarpo apreiškimu. Aš ir surinkau skiautes, laiko beveik suėstas, kad ir
Viešpats Jėzus Kristus mane pasirinktų kartu su savo išrinktaisiais dangaus
karalystėje. Jam šlovė su Tėvu ir Šventąja Dvasia per amžius! Amen.
[1] „Apsistojusi“
– graik. „paroikeo“ pirmiausia reiškia viešėjimą svetimoje šalyje. Ankstyvojoje
krikščionybėje buvo itin jaučiama, kad krikščionių bendruomenė šiame pasaulyje
– keliauninkė į dangaus tėvynę. (Plg. Laišką Diognetui, 5.) Iš šio žodžio
vėliau kilo parapijos sąvoka („paroikia“ – pastovis svetimoje vietovėje;
verčiame tiesiog „bendruomenė“).
[2] Kitas
teksto variantas: „išsigelbėtų nuo amžinos bausmės“.
[3] L.
Stacijus Kvadratas, prokonsulavęs Azijoje 142 m. minimas 21
skyrelyje.
[4] Bedievybe
(„ateizmu“) krikščionis kaltindavo dėl atsisakymo garbinti visiems įprastus
dievus.
[5] Kai
kurie krikščionys ir neieškomi siūlydavosi teismams ir kankinimams. Tai
neatitiko nei Evangelijos (Mt 10, 23), nei paties Jėzaus
pavyzdžio (Jn 7, 1). Frygijoje netrukus po to
prasidėjo egzaltuotas ir fanatiškas montanistų judėjimas.
[6]
Irenarchas – miesto policijos pareigūnas.
[7] Kalbama
ne mūsų Didžiojo šeštadienio prasme (pirmąkart jis bus paminėtas šv. Jono
Auksaburnio), bet darant aliuziją į Kristaus kančios dienas.
[8] Laimė
– graik. „Tychė“, imperatoriaus sėkmės deivė, tapatinama su jo „genijumi“ –
asmeniniu dievaičiu. Taip prisiekti – tolygu pripažinti imperatoriaus
dieviškumą.
[9] Konfektorius
– cirko tarnautojas, turintis pribaigti arenoje sužeistus žvėris.
[10] Tą
Alkę, krikščionę, su meile mini šv. Ignotas (Smirn. 13, 2; Polik. 8, 2).
[11] Matyt,
kūnas buvo valstybės vardu konfiskuotas.
[12] Markionas
(arba Markas, arba Markianas) buvo laiško surašytojas, Evarestas jį perrašė.
[13] Čia
minimas kitas Markionas – markioninkų, arba markionitų, erezijos pradininkas.
Komentarai
Rašyti komentarą