ŠVENTOJO IGNOTO KANKINYSTĖ

 Graži legenda pasakoja, kad Ignotas buvęs tas vaikelis, kurį Jėzus parodė apaštalams kaip pavyzdį sakydamas: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“. Sutariama, kad Ignotas arba kaip pats save vadino Teoforas (Dievo nešiotojas) gimė apie 30 -35 m. pagonių šeimoje Antiochijos mieste, kuriame klestėjo stipri krikščionių bendruomenė, jos pirmasis vyskupas buvo pats apaštalas Petras. Ignotas kartu su Polikarpu Smirniečiu buvo apaštalo Jono mokiniai. Apie 69 m. tapo trečiuoju Antiochijos vyskupu. 107 m. suimtas ir gabentas į Romą teismui. Kelionėje parašė 7 laiškus bažnyčioms ir jie yra neįkainojamas apaštalinės Bažnyčios liudijimas. Romoje nuteistas ir atiduotas sudraskyti žvėrims.

Antiochijos bažnyčia nuo seniausių laikų savo vyskupą pagerbdavo spalio 17 d., ši data patvirtinta ir Romos bažnyčios visuotiniame kalendoriuje. Šventojo Ignoto kankinystės aprašymas  sukurtas tarp 380 – 400 m., jame istorinės detalės supintos su pamaldžiu pasakojimu.

 

I skyrius

Kai Romos imperijos valdžią perėmė Trajanas, Antiochijos Bažnyčiai itin rūpestingai vadovavo Ignotas – apaštalo Jono mokinys ir visais atžvilgiais apaštališkos dvasios vyras. Jis buvo laimingai išgyvenęs ankstesnes gausių persekiojimų audras valdant Domicianui. Lyg geras kapitonas, maldos bei pasninko vairu, uoliu mokymu ir nenuilstamu dvasiniu darbu jis atsilaikė prieš jį užgriuvusią bangą, labiausiai bijodamas prarasti tuos, kuriems pritrūktų drąsos arba kurie dėl savo naivumo lengvai pasiduotų klaidoms. Persekiojimams trumpam aprimus, jis džiaugėsi taikia Bažnyčios būsena, tačiau liūdėjo dėl savęs paties, nes manė dar nepasiekęs tikrosios meilės Kristui ir tobulos mokinystės. Jis giliai širdyje jautė, kad tik kankinystės išpažinimas jį visiškai suvienys su Viešpačiu. Todėl, dar kelerius metus pasilikęs su Bažnyčia ir lyg dieviškasis žibintas savo Šventojo Rašto aiškinimais švietęs kiekvieno protą, jis galiausiai pasiekė tai, ko labiausiai troško.

 

II skyrius

Devintaisiais savo valdymo metais imperatorius Trajanas, pasipūtęs po pergalių prieš skitus, dakus bei daugelį kitų tautų, nusprendė, kad iki visiškos jo valdžios tetrūksta pajungti krikščionių bendruomenę. Jis pagrasino jiems persekiojimu, jei šie nesutiks garbinti demonų, kaip darė visos kitos tautos. Taip visi, kurie gyveno dievobaimingai, buvo verčiami arba aukoti stabams, arba mirti. Tuomet taurusis Kristaus karys Ignotas, baimindamasis dėl Antiochijos Bažnyčios, savo paties noru buvo atvestas prieš Trajaną, kuris tuo metu buvo apsistojęs Antiochijoje, nes skubėjo į žygį prieš Armėniją ir partus.

Pastatytam prieš imperatorių Ignotui Trajanas tarė: „Kas tu toks, nedoras išsigimėli, kuris drįsti laužyti mūsų įsakymus ir kurstai kitus daryti tą patį, kad jie gėdingai pražūtų?“

Ignotas atsakė: „Niekas neturėtų vadinti Teoforo nedoru, nes visos piktosios dvasios pasitraukė nuo Dievo tarnų. Bet jei vadini mane nedoru todėl, kad esu šių dvasių priešas, aš tau visiškai pritariu – nešiodamas savyje dangiškąjį Karalių Kristų, aš sugriaunau visas jų pinkles.“

Trajanas paklausė: „O kas yra Teoforas?“

Ignotas atsakė: „Tas, kuris nešioja Kristų savo krūtinėje.“

Trajanas tarė: „Tad tau neatrodo, kad ir mes savo protu nešiojamės dievus, kurių pagalba džiaugiamės kovodami su priešais?“

Ignotas atsakė: „Tu klysti, vadindamas tautų demonus dievais. Nes yra tik vienas Dievas, sukūręs dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, ir vienas Jėzus Kristus – vienatinis Dievo Sūnus, kurio karalyste aš trokštu džiaugtis.“

Trajanas paklausė: „Turi omenyje Tą, kuris buvo nukryžiuotas valdant Poncijui Pilotui?“

Ignotas atsakė: „Turiu omenyje Tą, kuris nukryžiavo mano nuodėmę kartu su jos išradėju ir kuris sutrypė visą velnio apgaulę bei pyktį po kojomis tų, kurie nešioja Jį savo širdyje.“

Trajanas paklausė: „Tad tu savyje nešiojiesi Tą, kuris buvo nukryžiuotas?“

Ignotas atsakė: „Tikrai taip, nes parašyta: „Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų“.“

Tuomet Trajanas paskelbė tokį nuosprendį: „Įsakome, kad Ignotas, kuris tvirtina nešiojąsis savyje Nukryžiuotąjį, būtų kareivių surakintas ir nugabentas į didžiąją Romą, kur bus atiduotas sudraskyti žvėrims liaudies pasilinksminimui.“

Išgirdęs šį nuosprendį, šventasis kankinys džiugiai sušuko: „Dėkoju Tau, Viešpatie, kad teikeisi mane pagerbti tobula meile Tau ir leidai mane sukaustyti geležinėmis grandinėmis, kaip Tavo apaštalą Paulių!“

Tai ištaręs, jis su džiaugsmu apsivijo grandinėmis aplink save. Pirmiausia su ašaromis pasimeldęs už Bažnyčią ir pavedęs ją Viešpačiui, jis buvo žiaurių kareivių skubiai išvestas – tarsi kilnus avinas, vedantis puikią bandą – kad būtų nugabentas į Romą ir taptų penu kraujo ištroškusiems žvėrims.“

 

III skyrius

Tad vedamas didelio troškimo kentėti, jis su didžiuliu uolumu bei džiaugsmu nukeliavo iš Antiochijos į Seleukiją, iš kur ir išplaukė. Po ilgų bei sunkių kelionės kančių jis pasiekė Smirną, kur išlipo į krantą pilnas džiaugsmo ir suskubo pasimatyti su šventuoju Polikarpu – savo buvusiu bendramoksliu, o dabar Smirnos vyskupu. Mat jie abu senais laikais buvo šventojo apaštalo Jono mokiniai. Atvestas pas jį, Ignotas pasidalijo dvasinėmis dovanomis ir, didžiuodamasis savo grandinėmis, maldavo Polikarpo kartu darbuotis, kad išsipildytų jo troškimas. To paties jis nuoširdžiai prašė ir visos Bažnyčios (nes Mažosios Azijos miestai bei Bažnyčios per savo vyskupus, presbiterius ir diakonus džiugiai sveikino šį šventą vyrą, visi skubėdami su juo susitikti, kad bent kiek patirtų jo dvasinių dovanų). Tačiau labiausiai jis maldavo šventojo Polikarpo užtarimo, kad per laukinius žvėris greitai išnykęs iš šio pasaulio, jis galėtų stoti priešais Kristaus veidą.“

 

IV skyrius

Taip jis kalbėjo ir liudijo, parodydamas tokią gilią meilę Kristui, kokia tik įmanoma tam, kuris per savo gerąjį išpažinimą jau ruošėsi pasiekti dangų, o jį palaikantys tikintieji uoliai jungėsi į bendrą maldą dėl artėjančios jo kovos. Norėdamas atsilyginti Bažnyčioms, kurių vadovai atvyko su juo susitikti, jis išsiuntė joms padėkos laiškus, dvelkiančius dvasine malone, malda ir padrąsinimu. Tačiau matydamas tokį didelį visų palankumą ir baimindamasis, kad broliška meilė nesutrukdytų jo uoliam veržimuisi pas Viešpatį – dabar, kai jam atsivėrė palankios durys kankinystei – jis parašė Romos Bažnyčiai laišką, kuris yra pridedamas toliau.

 

V skyrius

Šiuo laišku nuraminęs tuos Romos brolius, kurie nenorėjo jo kankinystės, jis išplaukė iš Smirnos. Kareiviai skubino šį Kristaus nešėją (Christophorus), kad spėtų į viešąsias žaidynes didžiojoje Romoje – mat atiduotas sudraskyti žvėrims Romos liaudies akivaizdoje, jis turėjo pelnyti kankinio vainiką, dėl kurio taip kovojo. Pirmiausia jis išlipo į krantą Troadoje. Iš ten nukeliavęs į Neapolį, jis pėsčiomis per Filipus kirto Makedoniją ir pasiekė tą Epyro dalį, kuri yra netoli Epidamno. Viename iš uostų radęs laivą, jis perplaukė Adrijos jūrą ir įplaukęs į Tironų jūrą plaukė pro įvairias salas bei miestus. Pamatęs Puteolius, jis labai norėjo ten išlipti į krantą, trokšdamas sekti apaštalo Pauliaus pėdomis. Tačiau pakilęs stiprus vėjas neleido to padaryti ir varė laivą sparčiai į priekį, tad jis tik suspėjo išreikšti džiaugsmą dėl tame mieste gyvenančių brolių meilės ir nuplaukė toliau. Palankaus vėjo genami, mes per vieną dieną ir naktį buvome nunešti į priekį – nors patys labai liūdėjome, matydami, kaip artėja šio teisaus vyro išsiskyrimas su mumis. Tačiau jam pačiam viskas klostėsi būtent taip, kaip jis norėjo, nes jis skubėjo kuo greičiau palikti šį pasaulį ir pasiekti savo mylimą Viešpatį. Kai įplaukėme į Romos uostą, nedorosios žaidynės jau artėjo prie pabaigos. Kareiviai pradėjo niršti dėl mūsų lėtumo, tačiau vyskupas džiugiai pakluso jų skubinimui.

 

VI skyrius

Tad jie iškeliavo iš vietos, vadinamos Portusu. Garsas apie viską, kas susiję su šiuo šventuoju kankiniu, jau buvo plačiai pasklidęs, todėl pakeliui sutikome brolius, pilnus baimės ir džiaugsmo. Jie džiaugėsi, kad buvo palaikyti vertais susitikti su Teoforu, tačiau buvo sukrėsti baimės, kad toks iškilus vyras yra vedamas į mirtį. Kai kurie iš jų, apimti degančio uolumo, pradėjo sakyti, kad nuramins minią, jog ši nereikalautų šio teisiojo pražūties, tačiau Ignotas liepė jiems tylėti. Jis iškart tai pajuto Dvasioje ir, pasveikinęs juos visus, maldavo parodyti jam tikrąją meilę. Šiuo klausimu jis kalbėjo dar plačiau nei savo laiške, įtikinėdamas juos nepavydėti jam šio skubėjimo pas Viešpatį. Tuomet, atsiklaupęs kartu su visais šalia buvusiais broliais, jis meldė Dievo Sūnų už Bažnyčias – kad būtų sustabdyti persekiojimai ir kad tarp brolių išliktų savitarpio meilė. Po to jis buvo skubiai nuvestas į amfiteatrą. Ten, pagal seniau duotą ciesoriaus įsakymą, jis buvo tuoj pat įmestas į areną, viešosioms žaidynėms jau artėjant prie pabaigos. Mat tai buvo romėnams iškilminga diena, jų kalba vadinama tryliktąja, kai liaudis susirinkdavo daug gausiau nei paprastai. Taip jis buvo numestas laukiniams žvėrims visai šalia šventyklos, kad išsipildytų šventojo kankinio Ignoto troškimas, kaip parašyta: „Teisiųjų troškimas priimtinas [Dievui]“. Jis nenorėjo būti našta nė vienam iš brolių dėl savo palaikų rinkimo – būtent taip, kaip iš anksto buvo išreiškęs viltį savo laiške. Iš jo šventųjų palaikų liko tik kietesnės dalys, kurios buvo nugabentos į Antiochiją ir suvyniotos į drobę – kaip neįkainojamas lobis, paliktas šventajai Bažnyčiai per kankinio turėtą malonę.

 

VII skyrius

Šie įvykiai nutiko likus trylikai dienų iki sausio kalendų, tai yra gruodžio dvidešimtąją dieną, kai Sura ir Senecijus antrą kartą buvo Romos konsulais. Mes patys buvome šių įvykių liudininkai. Visą naktį namuose praleidome su ašaromis ir suklupę ant kelių karštai meldėme Viešpatį, kad suteiktų mums, silpniems žmonėms, visišką patikinimą dėl to, kas įvyko. Ir štai, mums trumpam užsnūdus, vieni iš mūsų išvydo palaimintąjį Ignotą staiga stovintį šalia ir mus apkabinantį, kiti matė jį vėl už mus besimeldžiantį, o dar kiti regėjo jį apsipiltusį prakaitu, tarsi ką tik grįžusį po sunkaus darbo, ir stovintį šalia Viešpaties. Apsidžiaugę šiais regėjimais ir palyginę savo vizijas tarpusavyje, mes pagiedojome šlovės giesmę Dievui, visų gėrybių davėjui, ir apsakėme šventojo kankinio laimę. Dabar mes pranešėme jums šią dieną ir laiką, kad susirinkę jo kankinystės dieną turėtume bendrystę su šiuo kovingumu pasižymėjusiu ir kilniu Kristaus kankiniu, kuris sutrypė velnią ir iki galo nubėgo distanciją, kurios iš meilės Kristui taip troško mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Per Jį ir su Juo tebūna šlovė ir galybė Tėvui kartu su Šventąja Dvasia per amžius! Amen.“